Auginimas

Vynmedis gyvena dešimtmečius. Prižiūrimas krūmas normaliai derėti gali 60 – 80 metų, o kartais produktyvus amžius siekia 100 – 150 metų. Galima rasti informacijos apie vynmedžio krūmą Kalifornijoje, kurio amžius daugiau nei 175 metai. Jo šakos dengia 50 arų plotą, atramoms reikia 60 stulpų, o derlius siekia 100 centnerių. Europoje didžiausias vynmedis iki šiol augo Karališkoje Londono oranžerijoje. Jis buvo pasodintas 1768 metais ir sunokindavo kasmet iki 3000 vynuogių kekių, kurių kiekviena svėrė ne mažiau kilogramo.

Metinis vynmedžių vystymosi ciklas sąlyginai skirstomas į vegetacijos ir ramybės periodus.
Vegetacijos periodas skirstomas į 6 etapus, kurių trukmė keičiasi priklausomai nuo išorinių sąlygų.
Pirmasis etapas – sulčių tekėjimas („ašarojimas“).
V.amurensis ir amerikinių rūšių vynmedžiai „ašaroti“ pradeda, kai dirvos temperatūra 50 cm gylyje pasiekia 5 – 7 °С, o V.vinifera vynmedžiai dirvai sušilus iki 7 – 9 °С.
Sultys baigia tekėti prasiskleidus pumpurams ir pradėjus augti ūgliams.
Iki šio etapo pabaigos reikia krūmus galutinai atidengti, daugiametes šakas pakelti nuo žemės ir pririšti prie atramų, patręšti ir supurenti dirvą.
Antrasis etapas tęsiasi nuo pumpurų išsiskleidimo, iki žydėjimo pradžios.
Pirmiausiai pumpurai išsiskleidžia V.amurensis, amerikinių rūšių ir hibridų, o vėliausiai V.vinifera rūšies vynmedžių.
Lietuvoje paprastai tai būna pirmąją gegužės savaitę. Priklausomai nuo pavasario eigos, antrasis etapas trunka 35 – 55 dienas.
Šiuo laikotarpiu reikia išlaužyti nereikalingus žaliuosius ūglius, likusius pririšti (kai jie pasiekia 30 – 40 cm ilgį), krūmus patręšti. Dėl intensyvaus ūglių ir šaknų augimo, šiuo metu ypač reikalingos azotinės trąšos. Prieš žydėjimą neatsparias veisles būtina nupurkšti nuo netikrosios miltligės.
Trečiasis etapas – žydėjimas. Jis prasideda nuo to momento, kai keliuose žiedynuose pirmieji žiedai numeta „dangtelius“ – tarpusavyje suaugusius vainiklapius.
Žalieji ūgliai tuo metu būna pasiekę apie 60 % savo maksimalaus ilgio ir turi nuo 13 iki 20 lapų (priklausomai nuo veislės). Skirtingos veislės žydėti pradeda tuo pačiu eiliškumu, kaip ir skleidžiantis pumpurams.
Lietuvoje žydėjimas paprastai prasideda birželio viduryje, o tęsiasi (priklausomai nuo oro sąlygų) 1 – 3 savaites. Lietingu oru žiedų apsidulkinimas pablogėja, o nukritus temperatūrai žemiau 13 °С ir visai nevyksta.
Ketvirtasis etapas – uogų augimas. Jis tęsiasi nuo uogų užmezgimo iki pirmųjų jų prinokimo požymių.
Etapo trukmė priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo veislės (labai ankstyvų veislių: 30 – 45 dienos, ankstyvųjų: 50 – 65 dienos).
Šiuo laikotarpiu reikia krūmus nupurkšti nuo netikrosios miltligės, pririšinėti augančius ūglius, virš antro lapo skabyti pažąstinius ūglius. Kad sustiprėtų maistingųjų medžiagų patekimas į kekes – pašalinamos ūglių viršūnės virš 15-ojo lapo. Tai atlikti reikia vynuogėms pasiekus žirnio dydį.
Šio etapo pabaigoje sulėtėja ūglių augimas.
Penktasis etapas – uogų nokimas.
Apie vynuogių nokimo pradžią pirmiausiai liudija spalvos pasikeitimas, be to – jos tampa minkštesnės. Vyksta intensyvus cukraus kaupimas ir rūgščių mažėjimas.
Lietuvoje labai ankstyvos vynuogės prinoksta nuo rugpjūčio vidurio (105 – 115 dienų), ankstyvosios – apie rugsėjo 1-ąją (nuo pumpurų išsiskleidimo praėjus 115 – 125 dienoms), vidutiniškai ankstyvos – iki rugsėjo vidurio (125 – 135 dienos) ir vėlyvosios – rugsėjo pabaigoje (iki 150 dienų).
Nepalankiais metais vėlyvųjų veislių vynuogės gali ir nesunokti.
Šiuo laikotarpiu vynmedžius reikia tręšti kalio ir fosforo trąšomis, laiku atlikti žaliąjį genėjimą (neleisti augti ūglių viršūnėms ir pažąstiniams ūgliams).
Šeštasis etapas baigiasi lapų nukritimu ir vegetacijos pabaiga. Vynmedžiai pereina į ramybės periodą.
Lietuvoje dažniausiai natūralaus lapų kritimo nesulaukiam – vegetaciją nutraukia šalnos, kurios nušaldo ūglių viršūnes ir lapus.
Pagrindiniai darbai iki šalčių: rudeninis vynmedžių genėjimas ir jų uždengimas žiemai.

Straipsnių apie vynmedžių auginimą bus pateikta vėliau, o dabar siūlome susipažinti su pirmąja knygele šia tema lietuvių kalba, kuri neprarado aktualumo iki šių dienų.  Tai  agronomo Justo Strazdo leidinys „Vynuogių auginimas namų pasienyje“, išleistas 1937 metais Kaune.