Vynmedis (lot. Vitis) – vienas seniausių žiedinių augalų, daugiausiai paplitęs Šiaurės pusrutulyje. Jo lapų, ūglių ir sėklų atspaudai rasti vėlyvojo kreidos periodo (prieš 100 – 65 mln. metų) iškasenose.

Biblijoje rašoma, kad pirmasis augalas pasodintas po tvano buvo vynmedis – išsilaipinęs ant Ararato kalno jį pasodino Nojus.

Vynmedžių kultūrinimas prasidėjo vario ir bronzos amžiais (5000 – 3000 metų prieš m. e.). Senieji informacijos šaltiniai skelbia, kad vynmedžiai nuo seno buvo auginami Šiaurės Afrikoje ir rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Kelis tūkstantmečius iš šių kultūrinio vynmedžio kilmės židinių augalai plito po įvairias šalis: iš egiptiečių – finikiečiams, iš finikiečių – graikams, iš graikų – romėnams. Senovės Romoje buvo auginama virš šimto vynmedžių veislių. O garsieji Bordo regiono vynai prasidėjo nuo vynmedžių, kuriuos į Galiją atgabeno Julijus Cezaris.

Romėnai ir pavadino vynmedį – Vitis vinifera (pažodžiui – vyną nešantis), bet tai tik viena iš vynmedžių rūšių.

Vitis vinifera rūšis skiriama į du porūšius: laukinis vynmedis klasifikuojamas kaip V.vinifera subsp. silvestris, o kultūrinis – V. vinifera subsp. sativa. Kultūriniai vynmedžiai yra hermafroditai (dvilyčiai – savidulkiai), o V.silvestris – dvinamis (vyriški ir moteriški žiedai ant skirtingų augalų).

Kaip laukinis augalas V.silvestris ir dabar auga Viduržemio ir Juodosios jūrų baseinų teritorijose. Ši rūšis davė pradžią kultūriniam Europos – Azijos vynmedžiui V. sativa.

Vynmedinių (Vitaceae) šeimai botanikai priskiria 11 genčių. Lietuvoje auginami trijų genčių atstovai: Vynvytis (Parthenocissus), Vytenis (Ampelopsis) ir labiausiai žinoma gentis Vynmedis (Vitis), kuriai priklauso apie 70 rūšių.

Klasifikacija:

Tik apie 20 vynmedžių rūšių turi praktinės reikšmės.

Vitis labrusca

Visos vynmedžių rūšys kažkada turėjo bendrus protėvius, bet suskilus Laurazijos žemynui (dabartinė Eurazija ir Šiaurės Amerika) ir dėl ledynmečių, genties arealas suskilo. Šiuo metu jį sudaro trys grupės: 1) Europos – Azijos (1 rūšis), 2) Rytų Azijos (apie 40 rūšių), 3) Amerikos (28 rūšys).

Europinis vynmedis, kuris po ledynmečio išliko pietuose ir iki šių laikų auga kaip laukinis augalas vidutinio, šilto ir subtropinio klimato juostose, pasižymi mažu atsparumu šalčiui ir sąlyginai ilgu vegetacijos periodu.

Tolimuosiuose Rytuose augantis Amūrinis vynmedis, išlikęs atšiauraus klimato sąlygomis (žiemos šalčiai, dirvos įšalas, didelė drėgmė), turi trumpą vegetacinį periodą, atsparus šalčiui ir gerai auga esant didelei drėgmei. Kitos Rytų Azijos rūšys augančios piečiau, minėtomis savybėmis nepasižymi.

Šiaurės Amerikos vynmedžiai pasižymi sąlyginai trumpu vegetaciniu periodu ir atsparumu šalčiui. Labiausiai atsparios šalčiui amerikinės vynmedžių rūšys augančios šiauriniuose rajonuose. Pietinėse JAV valstijose augančios rūšys mažiau atsparios šalčiui, bet kai kurios atsparios sausrai, kalkingai dirvai.

Filokseros ir daugumos grybinių ligų kilmės vieta yra pietrytinė Šiaurės Amerikos dalis. Čia parazitai ir augalai, ant kurių jie maitinosi, esant pastoviam tarpusavio ryšiui, keitėsi ir prisitaikė vieni prie kitų. Dėl natūralios atrankos atsirado vynmedžių formų, vis labiau atsparių filokserai ir grybinėms ligoms.

Vynmedžių rūšys, kurios egzistavo už filokseros ir grybinių ligų atsiradimo ir pirminio išplitimo ribos, neprisitaikė prie jų ir liko neatsparios. Todėl europinės ir Rytų Azijos vynmedžių rūšys užkrėstos šiais parazitais skursta ir galiausiai žūsta.

Kaip matome, vynmedžių rūšių biologinės ypatybės priklauso nuo tų ekologinių sąlygų, kuriose tos rūšys formavosi.

Pagal morfologinius požymius laukinės vynmedžių rūšys labai artimos viena kitai. Visos jos dvinamės, turi vienodą žiedų sandarą (vyriški ir funkciškai moteriški), uogos smulkios, juodos.

Morfologinių požymių įvairovė, kuri būdinga kultūrinėms vynmedžių veislėms (kekių dydis ir forma; uogų dydis, forma, spalva, skonis) – atsirado dėl dirbtinės atrankos.