Selekcininkas K.Nedzveckas
(1929 – 2012)

“APIE ARBORETUMĄ, ARBŪZUS IR ILGĄ GYVENIMĄ”

Autorius
Eglė LEONOVIENĖ

2010-08-18, Nr. 16 (312)

Sodininkas nuo vaikystės
Konstantinas Nedzveckas prisipažįsta, jog selekcija domėjosi visada, o pasirinkęs sodininko daržininko specialybę niekada nesigailėjo, galiausiai, ir rinktis nereikėjo – nebuvo jokių kitų alternatyvų. Šiose žemėse jo šeima įsikūrė dar 1936 m. ir vertėsi žemės ūkiu. Čia buvo didelis sodas, tėvas puikiai mokėjo skiepyti, o vyresnysis brolis augino daug įvairių augalų, tad smalsus berniukas netruko perimti jų patirtį. Baigęs keturis mokyklos skyrius Konstantinas galėjo pasigirti pasodinęs daugiau kaip 600 medelių.
Selekcija jis susidomėjo gal prieš penkiasdešimt metų: tuometės gėlių draugijos pirmininko paskatintas pradėjo rinkti, auginti ir dauginti retas kardelių rūšis bei veisles – jie buvo itin paklausūs Tarybų Sąjungoje; vėliau susidomėjo lelijomis, ypač raudonosiomis. „Tuomet užsiprenumeruodavau beveik visus leidinius apie sodą, daržą, gėles – man buvo įdomios visos naujovės, ieškojau, domėjausi, susirašinėjau su mokslininkais bemaž iš visos Tarybų Sąjungos, keitėmės sėklomis, daigais, sodinukais”, – prisimena žymus selekcininkas.
Tokiu būdu pas jį iš Altajaus atkeliavo dvidešimt pušų sodinukų, iš Mandžiūrijos – dailioji aktinidija, kurios uogos saldesnės ir gerokai didesnės nei Lietuvoje augusios margalapės, iš Tolimųjų Rytų – reti sausmedžiai. „Į voką įdėjau 30 rub. ir gavau sėklų. Atsidėkodamas nusiunčiau lietuviškų saldainių dėžę, o gavau… dėžę lašišų”, – šypsosi tarybinius laikus prisimindamas Konstantinas Nedzveckas. Šiandien, deja, taip nėra: seni ryšiai nutrūko, siuntiniai pabrango, o dabartiniai selekcininkai labiau domisi verslu nei naujų veislių ieškojimais. Tačiau, pasak mano pašnekovo, taip ir turi būti norint išgyventi esamomis ekonominėmis sąlygomis.
Už grožį be vargo!
„Į viską šiandien tenka žiūrėti iš praktinės ir ekonominės pusės: pirma, vien tik iš žemės ūkio jau sunku pragyventi, antra, žmonės yra labai užsiėmę, skundžiasi, kad trūksta laiko, bet nori, kad aplinka būtų graži, kad galima būtų apsieiti be didelių investicijų ir daug kruopštumo, laiko reikalaujančios priežiūros. Aplinka turi būti „praktiška”: mažiau vargo, daugiau grožio! Todėl manau, jog mano sumanymas selekcionuoti spygliuočius yra itin aktualus, – sako Konstantinas Nedzveckas. – Jie neįnoringi, atsparūs klimato pokyčiams, nereikia jų karpyti, akylai prižiūrėti, o geriausia trąša – jų pačių spygliai, be to, tai labai dekoratyvūs augalai. Ta pati eglė, pušis gali būti skirtingos formos, dydžio ir net spalvos, tad tereikia išmonės, nuovokos ir, be abejo, žinių, kaip gražiau suderinti ir susodinti augalus.”
Garsus sodininkas vedžioja po savo valdas. Pasirodo, sodybą nuo kelio skiriantis spygliuočių miškas, kaip ir smaragdinių kadagių eilės abipus takelio, susodintas jo paties. Jame, kaip ir pačioje sodyboje, gausu skirtingų rūšių eglių, pušų, kėnių, kadagių, aplink namus – skirtingų spalvų ir rūšių tujų, kazokinių kadagių, kukmedžių, pušų, maumedžių arboretumas, žavintis akį subtilia spalvų kaita, augalų formų įvairove, faktūriniais spygliukų deriniais. „Žmonės pamato geltoną tują ar tokio atspalvio eglaitę, pušį ir jau nuogąstauja: „Džiūsta…” Tokia šio augalo spalva! Kad spygliuotis išlaikytų savo spalvą, turi augti saulėtoje vietoje – pavėsyje jie visi tampa vienodai žali. Bet kuriuo atveju prieš įsigyjant nežinomą ir retą augalą reikia pasidomėti jo savybėmis, priežiūra – čia kaip ir renkantis gerą žmoną…” – juokauja sodybos šeimininkas.
Selekcininko patirtis
Itin patraukliai šioje aplinkoje atrodo selekcininko skiepytos rutulio formos eglės ant ilgo kamieno, žemaūgės mėlyno atspalvio pušaitės. „Skiepyti į kitą rūšį galima, bet tik ne į gentį, todėl maumedis skiepijamas į maumedį, eglė – į eglę, o pušis – į pušį. Geriausiu atveju prigyja 60–70 proc. skiepų”, – pastebi Konstantinas Nedzveckas.
Miške augantys medeliai – žaliava selekcininko eksperimentams. Kiekvienais metais jis juos papildo naujais sodinukais iš medelynų, o skiepams įsigyja retesnių ir originalesnių dekoratyvių augalų. Kartais pasodinti medeliai ir patys savaip mutuoja: keičia spalvą, dydį. Kaip pavyzdį sodininkas rodo neįprastą žemaūgę ir labai tankią geltono atspalvio eglaitę, kurios smulkios šakelės švelnios, gležnos ir linkstančios žemyn – o pirko paprastąją eglę! Jos net skiepyti nereikia!
Pasak pašnekovo, ne visos eglių veislės ir rūšys tinka selekcijai, todėl geriausia rinktis paprastąją. Skiepyti geriausia balandžio viduryje. Norint savo aplinką papuošti įspūdingu, pilkai mėlyno atspalvio spygliukų rutuliu, reikia turėti serbinės mėlynspyglės eglės skiepą. Augdamas šis spyglių vainikas plėsis iki 1 m skersmens, o kotas liks tokio aukščio, kokiame buvo padarytas skiepas – jis tik storės. Skiepui geriausia rinktis storesnę šakelę – plona ir gležna sunkiau prigyja. Pats selekcininkas dažnai nupjauna skiepui medžio viršūnėlę, o nupjautą vietą patepa sodo tepalu.
Prigijus skiepui paprastosios eglės šakas reikia karpyti. „Šakos – medžio plaučiai, jomis jis kvėpuoja, todėl per anksti nukirpus visas šakas sodinukas gali žūti. Visas paprastosios eglės šakas bus galima pašalinti, kai mėlynų šakelių rutulio skersmuo bus apie 30 cm”, – sako žymus selekcininkas.
Po dvejų metų įskiepytą eglę jau galima iškasti ir persodinti į vazoną ar kitą vietą sklype. Šiems augalams būtina rūgšti ir drėgna žemė. Tuo tarpu pušys mėgsta smėlį, sausesnę dirvą, kurioje paviršinis vanduo ne aukščiau kaip 3 m gylyje. Beje, norintiesiems skiepyti pušis Konstantinas Nedzveckas pataria neeksperimentuoti ir skiepyti tik vazonuose augančius medelius, mat jo patirtis įrodė: pušų, augančių žemėje, skiepai niekada neprigyja. Paskiepytas pušis, kaip ir auginamus vazonuose medelius, šaltymečiu, ypač jei temperatūra yra apie -20 °C, reikia laikyti šilčiau arba vazoną apdengti, mat šaknys yra du tris kartus jautresnės šalčiui nei šakos.
Alternatyva kaštonui
Konstantinas Nedzveckas sustoja prie seno 1939 m. tėvo sodinto kaštono. „Jis išaugo iš kaštono, kurį besimokydama Žiežmarių mokykloje parnešė sesuo. Gražus, pavasarį džiugina kvapiomis žiedų kekėmis, deja, vasaros viduryje jį, kaip ir visus Lietuvos kaštonus, užpuola erkutės – medžio lapai pradeda džiūti, ruduoti, kristi. Aš siūlau Lietuvai „prisijaukinti” kitą, labai į kaštoną panašų medį – katalpą (Catalpa). Deja, mūsų dendrologai jo tinkamai neįvertino, sako, kad šakos šalčio bijo… Mano sodyboje katalpa auga jau šešerius metus. Vaišvydavos girininkijos medelyne pirkau tris dvimečius sodinukus – du nunyko, o trečiasis puikiai auga, atlaikė šią itin šaltą žiemą”, – pasakoja selekcininkas, žadantis mėginti dauginti šį Rytinėje Azijoje, Šiaurės Amerikoje augantį medį iš sėklų.
Katalpos medis yra mažesnis nei kaštonas, savo forma primenantis obelį. Jo lapai dideli, gražios širdies formos, o žiedų kekės labai primena kaštonų žvakes – panašios baltos, kreminės spalvos su tamsesniais rausvais taškeliais. Jomis jis apsipila liepos pradžioje. Smalsumo paskatintas Konstantinas paskaičiavo, jog vienoje kekėje yra apie 160 smulkių žiedelių. Vyras rodo neįprastus ir gana egzotiškus katalpos vaisius: „Tai siauros, kabančios, iki 40 cm ilgio ankštys, kuriose ir bręsta sėklos. Jų turėtų būti labai daug. Šis medis puikiai tinka mūsų kraštui, nebijo užteršto oro, šalčio, o jei ir apšąla, labai greitai atsigauna. Per metus katalpa ūgteli net 70 cm, todėl stengsiuosi jį dauginti.”
Lietuviškų laukų arbūzai ir kita
Pasigrožėję dekoratyviaisiais medžiais, pasidairykime daržo lysvėse, kuriose noksta didžiausią smalsumą keliantys tikri lietuviški arbūzai. Konstantino Nedzvecko išvestų arbūzų sėklų jau yra įsigijęs ne vienas naujoves darže mėgstantis sodininkas, o prieš 33 m. susidomėti šia daržove mūsų pašnekovą paskatino „gydytojai”, aiškinę, kad kraujagyslių užkalkėjimo negalima išgydyti jokiais vaistais. „Parsisiunčiau sėklų, sudaiginau ir sukryžminau keturias arbūzų rūšis: ‘Chersonskij‘, ‘Astrachanskij‘, ‘Novosibirskij rannij‘ ir ‘Ogoniok‘. Arbūzai užderėjo labai dideli – iki 5–8 kg, rekordas – 12 kg. Vėliau, po Nepriklausomybės paskelbimo, gavau kanadietiškų arbūzų sėklų, kurias sudaiginau ir pabandžiau dar kartą sukryžminti – gavau kiek mažesnius iki 3–4 kg arbūzus, kurie yra saldūs, turi ploną žievę, puikiai dera mūsų krašte. Tiesa, itin daug jų neprisimezga – reikia šiltos ir saulėtos vasaros, naktį temperatūra neturi nukristi žemiau +15 °C. Vienais metais surinkau įspūdingą derlių – 3 t arbūzų.
Pasak vyro, arbūzai sunoksta rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Arbūzų sėklas jis sodina šiltnamyje ir augina, kol išsiskleidžia 4–5 tikrieji lapeliai – tai trunka apie mėnesį. Ne anksčiau kaip birželio 4–5 d. daigus persodina į dirvą.
„Tačiau didžiausias kraujagyslių užkalkėjimo priešas yra silicis – jo yra visuose žaliuose augaluose. Būtent todėl kiekvieną dieną apie 18 val. suvalgau lėkštę balintos lapienės. Šioje sriuboje atsiranda ne tik įvairios daržovės, bet ir jų lapai, stiebai: moliūgai, cukinijos, morkos, kopūstai, špinatai ir net… varnalėšos. Studijuodamas spaudą sužinojau, jog varnalėšos Japonijoje daržovių sąraše yra penktoje vietoje pagal savo vertingumą žmogaus organizmui. Japonai valgo jų šaknis ir lapkočius. Štai ir aš prisidaiginau visą vagą varnalėšų. Tiesa, ypatingo skonio jos neturi, bet sveika”, – šypsosi Konstantinas Nedzveckas ir tikina, jog šiandien jis jaučiasi kur kas jaunesnis nei liudija įrašas pase.
Vyras kasdien keturias valandas, o kartais ir ilgiau pluša darže ar įgyvendina su selekcija susijusius sumanymus, puoselėja kuriamą arboretumą, paskui tiek pat laiko skiria sodui, daržui ir gėlėms skirtiems leidiniams, tarp jų ir žurnalui „Rasos”, analizuoti. Laisvalaikiu, kaip jis pats šmaikštauja, „iš nuobodulio” kuria eiles, o kartais daro spalvingas popieriaus ir audinių aplikacijas. Jo galvoje sukasi planai ne metams ar penkmečiui: „Mano prosenelė išgyveno 124 m., tad ir aš tikiuosi dar ilgai gyventi!”