Antanas Gailiūnas (1918 – 2004) Juodupės miestelyje (Rokiškio raj.) vynmedžių selekcija užsiiminėjo daugiau nei 30 metų. Įsitikinęs, kad dauguma pietinių vynmedžių veislių netinkamos atšiaurioms šiaurės rytų Lietuvos sąlygoms, jis visą savo laiką pašventė vietinių veislių išvedimui.

Pradžioje kaip motininį augalą A.Gailiūnas naudojo latvių selekcininko P.Sukatnieko veislę Dvietes Zila (tarp Juodupės ir P.Sukatnieko gyvenvietės Dviete -mažiau nei 50 km.), o vėliau ir kitas veisles.
Jų apdulkinimui buvo panaudotos geriausios pietinės veislės: Cardinal, Vynuogynų karalienė, Rannij Magarača, Kišmiš čiornyj, Kišmiš chišrau, Rizamat, Nagrada, Baltoji Šasla, Sabo perlas, Malengro ankstyvoji ir kt.

2004 metais mirusio garsaus vynuogių selekcininko Antano Gailiūno vynuogyną prižiūri sūnūs Virginijus ir Juvencijus.

Lietuviškų vynuogių sostinė liko Juodupė

Savo sodui rinkdamiesi vynuoges, daugelis pirmenybę teikia lietuviškoms veislėms. Vynmedžiai Lietuvos dvaruose buvo auginami jau XVIII– XIX a. Tačiau sodybose ir soduose jie plačiau pradėti auginti tik praėjusio amžiaus antroje pusėje. Prie šio sodo augalo populiarinimo ypač daug prisidėjo Antanas Gailiūnas (1918–2004 m.) – savamokslis selekcininkas iš Juodupės (Rokiškio r.). Sukurtus hibridus šiandien daugina jo sūnūs, kiti lietuviškų vynuogių aistruoliai.

Kaip buvo kuriamos lietuviškos vynuogės, kokios mėgėjiškos selekcijos silpnybės ir stiprybės, pasakoja gamtos mokslų daktaras selekcininkas Antanas Ryliškis.

Savamokslis selekcininkas

A.Gailiūnas tebaigė Salų žemės ūkio mokyklą. Kelią į mokslus jam pastojo karas – sovietinė armija, frontas, kontūzija. Dirbo daržininku Juodupės vilnonių audinių fabriko šiltnamyje. Sodininkystė ir daržininkystė jį traukė nuo vaikystės, ir tame šiltnamyje jis pradėjo eksperimentuoti. Anais laikais visos stambesnės gamyklos kūrė pagalbinius ūkius, statė šiltnamius, nes daržovių katastrofiškai trūko, o gamyklų valgyklose buvo vitaminų badas. Net ir sovietinė armija turėjo pagalbinius ūkius.

Selekcija A.Gailiūnas susidomėjo, deja, labai vėlai – tik 1964 m., per televiziją pamatęs laidą apie Latvijos selekcininką Peterį Upytį ir jo abrikosus. Selekcijos procesas yra labai ilgas, jam dažnai neužtenka viso gyvenimo. Tam reikia ir ypatingo išsilavinimo.

Visą savo tolesnį gyvenimą paskyręs vynuogių selekcijai lietuvis liko daugelio nesuprastas. Jis naiviai tikėjosi, kad visi puls vynuoges auginti, o jis gaus honorarą. Bet grįžkime į 1964 metus.

Dvidešimt metų po karo

Lietuvoje jau buvo išleisti geriausi sodininkystės vadovėliai. P.Petryla „Uoginėse kultūrose“ aprašė prof. T.Ivanausko Vilniaus griuvėsiuose surastą ištvermingą vynuogių veislę, kurią sąlyginai pavadino‚ Ivanausko rastinuke‘. 1959 m. pradėtas leisti žurnalas „Mūsų sodai“.

Dirbdamas Rojuje, Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoties punkte, aš, tada pradedantis selekcininkas, bendravau su dešimtimis sodininkų mėgėjų. A.Gailiūno tarp jų nebuvo.

Viename Latvijos kolūkyje netoli Daugpilio buvo vynuogių atraminis punktas, kuriame dirbo selekcininkas Paulis Sukatniekas. Kitas toks punktas buvo Baltarusijoje (vynuoges šiauriau auginti paskatino ne kas kitas, o diktatorius Josifas Džiugašvilis, kilęs iš vynuogynų šalies – Gruzijos).

A.Gailiūnas susirado P.Sukatnieką ir ėmė rinkti vynuogių kolekciją. Paskui jas pradėjo poruoti – kryžminti. Darė tai, kaip pats suprato, todėl visų jo hibridų žinoma tik viena, moteriškoji, pusė. Praktiškai jis neturėjo jokių rimtesnių užrašų.

Pirmą kartą jo sklype vynuogės pražydo 1967 m.

Juodupės pakraštyje

Savo sodybinį sklypą Juodupės pakraštyje prie kelio A.Gailiūnas ištisai užsodino vynuogėmis. Vietiniai bolševikėliai priekabiavo dėl žemės „grobstymo“ ir „veltėdžiavimo“. Savamokslį selekcininką gynė buvęs Juodupės fabriko direktorius, vėliau – lengvosios pramonės ministras Jonas Ramanauskas. Ačiū jam už tai.

Deja, tuomečiam Rokiškio kompartijos pirmajam sekretoriui Vytautui Lukaševičiui sveikos nuovokos stigo. Būtų pakakę jo pokalbio su artimiausio kolūkio ar tarybinio ūkio vadovu, ir A.Gailiūnui selekciniams bandymams būtų išskirtas pakankamas sklypas.

Jeigu Juodupės selekcininkas su savo vynuogėmis būtų nuvykęs į sąjunginę žemės ūkio parodą, tikrai būtų pelnęs aukso medalį. Tai galiu teigti, nes tuomet buvau sąjunginio sodininkystės instituto mokslinės metodinės tarybos narys.

Daug lėmė pažintys

A.Gailiūną pasirodyti su savo selekcijos pasiekimais paskatino ne Rokiškio rajono valdžia, bet vietinis sodininkystės draugijos skyrius. Kai Lietuvos sodininkų draugijos centro valdybos pirmininku tapo Vytautas Einoris, 1984 m. pasiūliau organizuoti respublikinį selekcininkų mėgėjų konkursą. Draugijoje tada dirbo labai supratingi ir aktyvūs specialistai – Algirdas Puipa ir Zolė Masiukaitė. Parašėme A.Gailiūnui kvietimą, ir jis atvežė visą lagaminą savo vynuogių hibridų. Man teko būti vertinimo komisijos pirmininku. Pirmąją premiją paskyrėme A.Gailiūnui. Be jo ir doc. Vilhelmo Paukštės, rimtesnių darbų ir nebuvo.

Po kelių dienų Vilniaus Vingio parko estradoje vyko rudens gėrybių paroda. Ten vaišinau vynuogėmis rokiškėną Petrą Griškevičių ir kitus – Lionginą Šepetį, Algirdą Brazauską. Jie klausinėjo manęs apie vynuogių perspektyvas. O paties selekcininko parodoje nebuvo, nors aukštų vadų pažintis tada labai daug lėmė.

Padėjome visai nedaug

Selekcininkas mėgėjas augino visus iki vieno savo vynuogių hibridus. Jie užėmė visą sklypą. Daugumą reikėjo brokuoti ir rauti, o geriausius – padauginti ir pasodinti tolesniam tyrimui. Tačiau patarimų A.Gailiūnas priimti nenorėjo.

Bėgo metai. Ėmiausi padėti A.Gailiūnui apiforminti hibridus iki veislių lygio. Transportu ir fiziniu darbu labai daug padėjo universiteto Žurnalistikos katedros doc. Virginijus Juodakis, rėmė Veislių tyrimo inspekcijos vyr. agronomas rokiškėnas Jonas Jasiulionis, „Mūsų sodų“ skyriaus redaktorius Jurgis Usinavičius. Tai jis žurnalui, o Algirdas Čekys dienraščiui „Tiesa“ apie A.Gailiūną parašė gražias apybraižas.

Spėjome nuveikti nedaug. Padėjome atrinkti geriausius hibridus ir jiems parinkti vardus.

Vynuoges dabar augina tolimas A.Gailiūno giminaitis Bronius Gaigalas, kuris parašė pirmąją knygelę apie vynmedžių auginimą lietuvių kalba, o išleido „Valstiečių laikraštis“. Augina jo vynuoges baltarusiai – ten gerokai šilčiau. Objektyviai vertinant, dvi jo veislės tiktų kokiai Ispanijai ar Čilei, kaip žaliava naujiems rūšiniams vynams. Deja, laisvosios rinkos sąlygomis tai tik svajonė.

Ne vienas A.Gailiūnas – šimtai, tūkstančiai išradėjų ir atradėjų už savo darbą negavo jokio honoraro. Pasaulį valdo vidutinybės, kurios minta išradėjų protu ir triūsu. Tačiau jeigu ne A.Gailiūnas ir kiti donkichotai, pasaulis vis dar būtų laukinis, tebevalgytų laukinius vaisius ir mistų žvėriena.